it’s just about…

I remember myself almost years ago. I was preparing for the gimnasium final tests and always thinking that I did’t like my life. I grumbled that I had too little space and too little time. I argued with my brother and said that he was stupid. The flat that I lived in was really little so I was mad that parents didn’t buy larger. I always dreamed about how I run away from my parents and live my life freely and independantly but I didn’t realise what mistake I was doing. The point is that I didn’t understand what good life I had. My parens loved me (thay also love my now!) I had everything what I wanted and even more. The connection and relationships between us were perfect but I didn’t managed to evaluate that.

Yeah, I moved my house and started university. At first it seemed that wooow that’s the life I was dreaming about! But guess now what I am thinking of? Of course, about that little flat which I hated, about that evenings when mom was asking how am I, about that silence and warm all the time, about my brother that is not that stupid. Only now I understand that there was so much to evaluate. And all I can do is to remember all this and take the most special moment of my life and put them into my memory drawer, promise that I never forget them and appreaciate what I have now.

That’s the paradox of life - when you have everything, you act like you have nothing, but when you change place or something happens then you start to see what you had and maybe never have again.

Rugpjūtį, kai saulė nokino paskutines javų viršūnes, pavakarėmis priglusdavau prie molinės aslos pasiklausyti savęs. Už lango čirpdavo svirpliai, kuriems pritardavo mamos dainavimas, o aš tiesiog gulėdavau, kojas ištiesęs į šventojo paveikslą, ir svarstydavau, kada gi pamatysiu tėvulį. Prisimindavau jį iš nuotraukų ar retų praeities blykstelėjimų, tačiau gyvumas liko nepažintas. Mama pasakodavo, kaip jis manimi rūpindavosi, bet buvau per mažas, neprisimindavau. Sapnuose regėdavau, kaip jis grįžta apsirengęs tarnybine uniforma ir nešinas ginklu. Juosmenį juosdavo storas diržas, prikabinėtas įvairiausių reikmenų, o visa krūtinė tiesiog žėrėdavo nuo ženklelių ir medalių spindesio. Jis eidavo išdidžiai iškėlęs galvą ir tvirtai laikydamas vienoje rankoje krepšį, o kitoje — ginklą. Pabudęs iš tokių sapnų, atsiklaupdavau ant aslos ir prašydavau Dievo, kad tėvulis greičiau sugrįžtų.
Tomis dienomis, kai reikėdavo ganyti avis, mama į baltą marlę įvyniodavo duonos kriaukšlę ir liepdavo įsipilti pieno į butelį. Išeidavau dar auštant ir, nugynęs avis į laukymę, atsisėsdavau po laukine kriauše ant kalnelio. Atsiverdavo puikus vaizdas: kloniai, pamiškė, iš kurios retkarčiais išbėgdavo stirna su jaunikliais, upelis ir rytiniame rūke skendintys trobesiai. Matydavau, kaip juose įsižiebia spingsulės — pirma Jurkų sodyboje, po to Milošių, o vėliausiai keldavosi Bečiai. Netrukus Jurkų Anė atbėgdavo pas mane susivėlusi ir nuolat teisindavosi, kad pramigusi. Nusišypsodavau jai ir pasiūlydavau pieno. Užsivertusi butelį mergina taip godžiai gerdavo, kad net kaklo linkiais bėgdavo srovelė.
Vieną rytą, atsigėrusi pieno, ji nusivalė kaklą ir žiūrėdama į pamiškę tarė:
— Žinai, Jurgi, šiandien per radiją girdėjau, kad karas baigiasi.
Mane it adata pervėrė žodžiai. Nieko jai neatsakiau, negirdėjau, ką toliau kalbėjo. Po valandėlės sėdėjimo, saulė pamažėl ritosi į dangaus aukštį. Anės plaukai šviesoje žvilgėjo it variniai, o skruostai kiek vėliau pasidarė žaviai rausvi. Ji staiga stryktelėjo nuo žolės ir pasileido į pakalne.
— Ane, kur tu?
— Greičiau, bėk paskui mane, — lyg paukštė nuskriejo jos balsas.
Atsistojau ir pradėjau bėgti paskui. Krepšelyje plakėsi pienas ir duonos kriaukšlė trankėsi į šoną. Pagaliau Anė sustojo prie upelio. Įbridusi iki kelių, apsišlakstė veidą ir atsisukusi paklausė:
— Nori, aš tau rankomis pagausiu žuvį?
— Na, ką tu čia dabar kalbi, tau gal saulė galvą perkaitino?
— Aš tavęs rimtai klausiu, — suraukusi antakius atrėžė.
— Jei tu žuvį rankomis pagausi, tai aš tau savo duoną atiduosiu.
Anė linktelėjo ir pritūpė į vandenį. Jos suknelė sušlapo iki pusės, tačiau mergaitė, rodos, net nejautė, jog upeliu tekėjo šaltinio vanduo. Įkišo liesas rankutes į vandenį ir laukė. Praėjo kokia dešimtis minučių ir jau norėjau jai sakyti, kad negaudytų, duoną atiduosiu ir taip, kai ji suspurdėjo ir rankomis kažką sugriebė. Tuomet atsisuko ir išdidžiai ėjo manęs link. Šypsena ir strazdanos suteikė jai tokios gyvasties, kokios net pati Julė iš miesto neturėjo.
— Na gi, duokš rankas.
Aš ištiesiau rieškučias ir po kelių akimirkų jose spurdėjo maža žuvelė.
— Manai, nuo tokios suskės aš sotus būsiu?
— O ar aš tau ją valgyt liepiu?
— Tai ką man su ją daryti? Dar pasakyk, kad norą sugalvoti! — nusikvatojau.
— O ką? Manai, neišsipildys?
— Aš tau ne senis, o čia ne jūra!
— O tu geriau pabandyk nebumbėjęs. Aš pernai paprašius dviratį gavau, — šypteli ji.
Priėjau prie pat upelio, rankose laikydamas spurdantį gyvį, dar kartą pasižiūrėjau ir sumąstęs, ko noriu, šveičiau atgal į vandenį.
— Na, dabar duokš duoną.
Ištraukiau iš marlės duoną ir padaviau jai. Anė greitai sušveitė ją ir pajudėjome kriaušės link. Avys ramiai vaikštinėjo, rupšnodamos žolę, o mes kalbėjome apie miestą, apie minias žmonių ir dar didesnius kiekius mašinų. Kai pasiekėme kalnelio viršų, Anė atsisuko ir nedrąsiai ištarė:
— Gal galėtum man atiduoti likusį pieną?
— Gerk į sveikatą! Mama namie daug turi.
— Ne, aš gerti jo nenoriu. Papilk man jo į delnus, aš veidą nusiprausiu.
— Ane, ar tu išprotėjai? Kas veidą pienu prausia?
— Tu nesuprasi…
— Na, sakyk, sakyk, kad jau užsiminei.
— Vakar kaimo parduotuvėje mačiau tokią damą. Ji buvo apsirengusi raudona aptempta suknele, pasidažiusi lūpas, o jos veidas buvo skaistus ir baltas. Žiūrėjau į ją kol galiausiai ji atsisuko ir išrėžė, kad nusukčiau savo bjaurias akis ir strazdanotą veidą… Aš tiesiog manau, kad pienas padarys mano veidą tokį patį baltą, kaip tos moteries, — nusigręžė ji ir akyse sublizgėjo krištoliukai.
— Ane, bet tu juk ir taip labai graži. Tikrai, ne kiekviena mergina turi tokį žavesį!
Ji nutilo, atsisukusi apkabino mane, ir pravirko. Aš nieko nesakiau, tik stovėjau ir švelniai glosčiau jos varinius plaukus, kurie dar labiau spindėjo ryškioje saulės šviesoje.
Tą dieną prasėdėjome po kriauše tyliai ir galvodami apie nežinia ką. Kai grįžau namo, mama ant stalo padėjo lėkštę avižinės košės ir keistai parimo prie lango lyg kažko laukdama.
— Mam, Anė sakė, kad karas baigiasi.
— Žinau, Jurgi, žinau. Iš tėvulio laiško dar negavau, sakau, gal kas nutikę.
— Neee, tėvulis greitai sugrįš, pamatysi.
— Kad tavo žodžiai Dievui į ausį.
Pavalgęs nupėdinau į savo kambarį ir vėl atsiguliau ant aslos. Besileidžianti saulė apšvietė mano purvinas kojas, o Dievo paveikslas, rodos, pakrypo į rytus. Užtęsus paskutinei šviesai, nusiprausiau ir atsiguliau į lovą. Ramybės nedavė mamos pasakyti žodžiai, tačiau giliai širdyje jaučiau, kad šį kartą aš neklystu, kad tėvulis sugrįš. Užsimerkiau ir svirplio čirškiama lopšinė užmigdė.
Dar nespėjęs nubusti ryte išgirdau mamą šaukiant:
— Jurgi, Jurgi, lipk greičiau!
Šokau iš lovos ir pasileidau tekinas pro duris. Mama stovėjo pasirėmusi į jauną ąžuolą ir kūkčiojo. Pasižiūrėjęs į tolį, išvydau siluetą, artėjantį sodybos link, ir nubėgau prie vartų. Saulėje sublizgo keli ryškūs blyksniai, o man veidu pradėjo riedėti ašaros. Atsidariau vartelius ir kiek galėdamas pradėjau bėgti. Prisiartinęs puoliau į glėbį ir pradėjau kūkčioti, visai kaip mama prie ąžuolo. Atsistojau ir pažiūrėjau tėvui į akis, po to į uniformą.
— Na, tu ir užaugai, Jurgeli!
Įsikibau jam į ranką ir pasišokinėdamas grįžau į trobą. Kol mama kalbėjosi su tėvuliu, aš nubėgau iki Jurkų trobesio ir pabeldžiau į Anės langą. Ji gretai stryktelėjo iš lovos ir pravėrusi langines paklausė:
— Kas yra? Visai jau pablūdai tokiu ankstumu pažadinti!
— Žuvelė! Noras! Ačiū tau, Ane! — pasistiebęs pakštelėjau jai į skruostą ir pasileidau basomis per nuganytas pievas.

Sometimes I just feel like going nowhere. I stand between myself and reality and can’t understand, why it’s so far away from me? You might think that I’m weird talking like this, but I really don’t know weather I am here or not. It’s like a long dream where you can’t wake up, but it’s so real that you start to believe in it. That’s my life. One day it’s happy and another it is terrible. I want to find the balance inside me. If I managed to do this I would probably be the happiest human in the world. So, you may ask what’s the barrier in this lucky strike? But I am just person and can’t answer to this question. The time I’m living in is too inapt for me or I guess that have born in the wrong period. As one song says ” I born not too early and not too late, I born just in time”. I have to adapt but not always. The personality is one of the main values of human . If you are different that doesn’t mean you are failure or alien. You’re just unique person and you have to be proud of this. Grey mass of people doesn’t come to notice. They are just alike - same faces, same thoughts and same needs. Fortunately, I’m not one of them and I’m happy. This life is my chance to be different!

If you can walk through life with a smile, you
are probably not paying attention.
- Steve Allen

Ir dar šiandien manęs vis klausė, kur tavo šypsena, kur judrumas, hey what’s up girl? Ir norėjosi rėkt, kad pasitrauktų bent per pusmetrį nuo manęs ir paliktų apmąstymams. Bet argi tai įmanoma? Žinoma, ne. Juk visiems nusispjaut, kai tu šypsaisi, nes atseit viskas yra labai gerai, bet jei tave pamatys kitokį nei įprastai - ohh baby you have to change yourself and stop scaring all those people. Nors imk ir verk, bet negali, minkštos pagalvės pašonėje nerasta. Belieka išsišiept ir palinksėt, ok ok I’ll be fine soon.

Ir visi tie naivuoliai patiki. Parodyk dantis ir nesupras – dirbtina ar tikra. Visai kaip plastikinės gėlės – atskirsi tik pačiupinėjus ar pauosčius, bet gi true friends šito bijosi. Jie tūpčioja aplink sakydami, you can trust me, I can be the prop of yours. Yeah, yeah ofcours. Leidžiuosi kalbinama ir apiberiama užjaučiančiais žodžiais, apkabinama, glostoma. Bet tai tik paprasta apgaulė. Savęs apgaulė kitų akivaizdoje.

Dabar galit mane vadinti veidmaine, trenkti iš skuduro in da face ir nusigrežti. Bet aš nepaminėjau, kad all those people around me yra tokie. Pasauly vis dar gyvuoja tikras supratimas, užuojauta ir nuoširdumas. Hell yeah! Dėl to smaguma. Ir ačiū tam, kuris įmetė mane į visą šitą košę.

Pamažu verdant gyvenimui, vienais tarpsniais šypsaisi, kitais tik apsimeti besišypsantis, kad aplinkiniai nekvaršintų galvos. Tik su pačiausiais gali būti atvirtas ir suprastas. Kartais sako you‘re so wierd. Bet argi tai nepatrauklu? Common, people, where your emotions are?

Gyvename įpakavimų pasaulyje. Pakuojame daiktus, nuomones, jausmus, šypsenas ir tetrūksta uždėti kainas. Kažin, how much does it cost to buy happiness? Nors ne laimėje esmė, reikia gi tikrumo. O kur tikrumas, ten ir be laimės neapsieisi.

Sako you can be the one to change the world. Bet fuck that shit. Greičiau jau kiaulės pradės skraidyti ir tai nebus redbull‘io poveikis.

Aš bijau ramybės. Ji apglėbia mane. Geriau Laimė. Pragare leidžiama svajoti apie prarastą rojų. Taip, reikalingi didžiuliai katilai; velniški veidai ir verdanti smala; riksmas ir dantų griežimas; pasišiaušę plaukai iš senų giesmynų. Ir tada jau — pasaka apie rojų, kuris virto rojumi, nes nebuvo prarastas. — [A.Škėma]

Kai žmogus galvoja, kad egzistuoja rojus, tai jis neįvertina savo gyvenimo arba tiesiog dar nėra išmokęs gyventi.  Ir ramybė tada atrodo sąlyginis dalykas, nes negali užsikimšti ausų, sakai, kad tau skauda nuo mašinų, nuo žmonių, nuo oro. Nerandi jos net atsiskyręs nuo viso šurmulio, nes sujauktas tavo vidus. Betvarkė. Bandai sutvarkyti, bet nepavyksta, tiesa? Ir nepavyks, kol nesuprasi savęs, o tai sunkus uždavinys. Ne matematika, kurią gali išmąstyti pasitelkęs šimtus šablonų. Savęs atradimui tokių dalykų naudoti negali. O jei pasinaudosi, sakys FAIL žmogau, dude visai nepavarei.

Bet juk yra tokių, kurie sakosi esą išmokę gyventi, išmokę pažinti ir suprasti. Galbūt tiesa. Moka džiaugtis smulkmenomis, savimi, kitais. Jie nebumba, kad gyvenimo kokybė suprastėjusi, nes mėtosi tarp plastmasių ir metalų. Kai kurie taurieji, bet kas iš to? Išmokusiems gyventi net ir taurieji metalai neturi reikšmės. Gerai, kad ir man neturi, džiaugiuosi. Manau, savanaudiška, bet kartais leidžiamas ir egoizmas vardan to gražaus žodžio asmenybė.

Tik yra vienas dalykas, kuris ardo net ir stipriausias asmenybes. Aha, teisingai, tai destrukcija. Sako, metai daro savo, o laiko negalima sustabdyti. Galimai tiesa, bet reikia noro ir jis sustoja. Tuomet gali įvertinti akimirkas, smulkmenas, save, kitus. Gali pasakyti, ar mokėjai ir moki gyventi, o kada laikas vėl pradeda bėgti, gali daryti išvadas: mokytis gyventi, ar mėgautis išmoktu gyventi gyvenimu.

Taip jau yra, kad šiandien aš vertinu. Klausiu šimtą kartų, ar moku, ar įvertinu? Drąsiai ir atsakau - ne, dar nemoku. Dar nežinau, kas yra paradiso ir inferos. Dar nesuprantu, ko reikia, kad išmokčiau gyventi. Per didelis sarkazmas ir atseit supratimas tų taisyklių, kurias kelia gyvenimas pastoja kelią. Tikiuosi greitai šita užtvara dings.

Kai kurie įvykiai priverčia susivokti, kad tiesiog reikia pertraukos nuo gyvenimo. Nuo to, ką matai kiekvieną dieną ar rečiau, bet tai tampa nepakeliama jau vien stebėti iš šalies, o ką jau kalbėti apie dalyvavimą visame šitame… Ir tik tuomet suvoki, kad jei būtų tavo valia, gyvenimą pasirinktum visiškai kitokį, ar bent sugebėtum tave supančius žmonės susivokti, jog ne visada sprendimai yra teisingi.

Taigi darau išvadą - bent kuriam laikui stabdau savo gyvenimą. O gal geriau sakyti, kad stabdau aplinką ir pradedu gyventi savo gyvenimą?

Ach, Dieve. Kam tos gėlės?
Aš torto norėčiau…

Norėčiau, kad ant jo degtų bent šimtas žvakučių ir vaškas nevarvėtų ant plastikinių gėlių. Ne, nenorėčiau, kad žvakutės būtų netikros, man juk patinka degančio vaško kvapas, patinka tie dūmai, kurie kyla verpetais užpūtus liepsneles. Bet nepatinka, kad norimas tortas su plastiku, tad būk toks dieviškas ir suteik man galimybę paragauti tikrumo.

Juk nesvarbu, kad nėra ypatingos progos, kad užsigeidžiau jo dabar, kai laikrodžiai tirpsta Dali paveiksle. Ir jis man patinka, Dieve. Patinka jo tikrumas, dūlėjantis po žeme ar virš jos. Patinka riesti ūsai ir skraidančios katės, jei tik jos tikros. Nors iš esmės to tikrumo, sako, pilna aplinkui, tik reikia išmokti jį pastebėti, pamatyti. Atleisk, bet tikriausiai aš akla. Dar vienos dovanos pagailėjai, Dieve, ne tik torto.

Tikrumas, įvardijamas kaip orginalumas, atsidavimas, pasišventimas, atvirumas, kaip tortas su šimtu tikrų žvakučių ir be plastiko. Atrandu kartais vieną iš išvardytų, bet po kiek laiko pasirodo, kad tai buvo tik dar viena laike tirpstanti megalystė. Ir tuomet nebetiki esybe, savimi ir kitais, nebetiki Dievais, kurie barsto gėles po kojomis, ar dovanoja tortą be progos. Gėlės be vandens greitai nuvysta, o ant torto degančios žvakutės užgęsta kartu su tavimi ir pomirtiniu gyvenimu.

Tuomet imi tikėti reinkarnacija ir viltis, kad kitame gyvenime bus kiti stereotipai, kiti Dievai ir kitas tu. Toks tikras ir kvepiantis vašku, kuriame išraižytas pasitikėjimas, orginalumas, atsidavimas, atvirumas.

“Memory is a child walking along a seashore. You never can tell what small pebble it will pick up and store away among its treasured things.”

Dažniausiai sakydama, kad greitai viskas pasimirš, turiu omeny tai, kad viskas bus sudėliota kažkur giliau į stalčiukų atmintines. Kaip ir kiekvienas, jų turiu daug ir atidarius bent vieną, prisimenu tai, kas atrodė visiškai nesvarbu, neįsimintina, arba tai, ką jau seniai norėjau pamiršti. O iš tiesų užmiršimas neegzistuoja. Tai tik dar viena sąvoka, išgalvota išminčių ir patikima kvailių. Juo labiau nori įtikėti, juo daugiau nesiseka. Todėl sugalvota nostalgija, lengva praeities depresija ar smegenų nepakankamumas.

Įžulu sakyti, bet atidarome duris šioms giltinėms patys. Juk niekas nestovi priešais su šaukštu ir nesuka ratų kaip mažam vaikui, kartodamas “už mamyte, na o dabar už tėtuką”. Esatis turėtų būti mūsų pagrindu, o ne praeitis su gailestingu prierašu “ot seni, geri laikai buvo”. Žinoma, smagu juos prisiminti, smagu pasijuoti ar paverkti, smagu suprasti, kad gali prisiminti, kad užmiršimo sąvokos nėra tavo žodyne. Tačiau žmonės gyvena praeitimi, pamiršdami, kad yra ir dabartis, kurios svarba yra daug didesnė.

Dažniausiai dabartis iškrenta ir gyvenimo konteksto - lieka tik praeitis ir ateitis. Negalioja jokie pasakymai kaip “gyvenk šia diena”, “džiaukis kiekviena akimirka”, nes vis kažkur skubame į ateitį arba leidžiamės gilyn į praeitį. Tik po to, kai dabartis tampa neišvengiama pabaiga, suprantame, kad jos savo gyvenime nematėme. Ėjome tarsi užrištomis akimis, atsirenkdami tai į praeitį, tai į ateitį, bet niekada nesustodavome ties viduriu. Ir suspaudžia širdį, ir vėl depresija, nostalgija, smegenų nepakankamumas, tada niaurozė ir šizofrenija. Ir stalčiukai sujaukti, ir nerandi pusiausvyros ties viduriu, nes niekada nemokėjai tenai stovėti.

Tad geriau pasilikime ten, kur stovime - su sauja prisiminimų ir ateities planų.

O būna dienų lyg tyčia. Sėdi supykus ant viso pasaulio, ir pakenkt norisi tiems, kurie šypsosi ar bando priversti tave nusišypsoti, bet kuo jie dėti, jei tu jautiesi nestabiliai?

Paprasti dalykai, kurie išmuša iš pusiausvyros kartais virsta nepaprastais. Pasitikėjimas savimi tam tikroje srityje tampa svarstytina abejone, kuomet dėlioji pliusus ir minusus ant skirtingų svarstyklių lėkštelių ir klausi savęs, na, kiek gi galima šitaip? O pasirodo, kad galima daug. Rodos, išsprendi vieną dilemą, bet iškyla kita ir taip sukasi ratai abejonių, kol susisuka galva ir norisi kristi žemyn ir plyšauti, kaip tau negera. Tuomet ir vėl užsigalvoji apie nerūpestingą vaikystę ir didžiausią jos problemą - kaip gauti centų naujai kramtoškei ar saldainiui. Va kur patys sunkiausi klausimai! Ir laužai galvelę gavęs centus - pirkti saldainį ar  gumą? Vienu ar kitu atveju nesuklysi - abu nelabai sveiki.

Bet kai saldainiai ir kramtoškės virsta tavo ateitimi, mylimais, nekenčiamais, mokykla, namais ir visu kitu - tuomet susivoki, kiek daug guli ant tavo pečių, kiek tave slegia ir bandymai pasipriešinti virsta kasdienybe. Nebesuki smegenėliu, ką pirkti, o tiesiog imiesi veiksmų, susikuri planą, kurio atseit laikysiesi ir kuris vėliau pavirs tik dar vienu dalyku, iš kurio gali pasijuokti.

“Mes planuojam, o Dievas juokiasi”. Norėčiau patikėti juo, savimi, kitais ir dar bala žino kuo. Norėčiau būt pilka, naivi, kerėpla, kuriai rūpi tik valgyt, miegot ir pasimylėt, kuriai nieko daugiau nereikia, nes ji viską turi. Juk būtų taip lengva! O kas dabar? Nuolatiniai svarstymai, kaip ir kur geriau save atrasti, kaip geriau suprasti ir išklausyti, įsiklausyti. Visi rėkia “išsiskirk iš kitų”, bet patys slapčiomis stveriasi pilkos spalvos ir neria paskui kažką išmintu takeliu. Pasileisčiau ir aš kartu su jais, bet savastis ir principai stipresni už akimirkas, kuriomis pasiduodama.

Mano vilnonis ėriukas bastosi pievomis. Sako, sniegas jau baigia nutirpti, žolių viršūnės matosi. Nuojautos kužda, kad šis pavasaris būsiąs stebuklingas. Ir tikiu. Ir ėriukas tiki. Ir nesijaučia jokių emigracijos bandymų, net žiūrėjimų į tą pusę. Tik nesuprantu, kaip anksčiau stebėjau šį išvykimą kaip kelią, kuriame neduria kojų. Juk negalėčiau, tikrai negalėčiau, tik nesugebėjau to pripažinti anksčiau. Dalinė baimė dėl savęs, kita - dėl aplinkinių. Ir gerai, kad ėriukas laisvas, kad baltas ir laimingas. Gerai, kad kartais suduria kojas ir atsipeikėji, jog lygus kelias neteikia malonumo, o duobes galima peršokti.

Ir horizontai, kuriuose manasis ėriukas laksto artimi ir jaukūs. Jų toliuose raudonuoja aguonos ir kapsi debesys, nešini lietaus. Ir aš tenai, ta pati basa mergaitė su baltais naktinukais ir rausvais skruostais. Ta pati ir dabar, tik naktinukai išaugti, o horizonte iškyla dar viena vaivorykštė. Dar vienas tikslas.